That moment...

... when you realise that you lost your good friends.
Kaip bebūtų įroniška, bet tai nutiko lapkričio 1-osios išvakarėse. Kažkaip keista, kai žmonės, su kuriais esi patyręs tiek daug nuotykių, staiga nuo tavęs atsiriboja ir nustoja bendrauti, o aš, vis dar naiviai tikėdamasi bandau suklijuoti jau ir taip sudužusią draugystę. Tą dieną sau pasakiau, kad gana vaikytis ir tikėtis to, kas jau prarasta, nes to noriu tik aš viena, todėl praėjus dviems savaitėms pradėjau kurpti įvairius planus ir galiu pasakyti, jog praeitą savaitę nuveikiau daugiau nei tada, kai dar palaikiau kažkokius ryšius su ankstesniais draugais. Aš išmokau būti viena. Ir man dažnai patinka būti vienai. Tačiau tuo pačiu ir skaudu, nes slegia ankstesni prisiminimai. Nežinau, ką daryti, kas bus toliau. Turiu planų, tačiau juos įgyvendinti kol kas galiu tik viena.
Aš manau, kad to ir reikėjo tikėtis. Draugystė remiasi abipusiu nuoširdumu, o tas nuoširdumas buvo tik iš mano pusės. Galbūt ir aš esu dėl to kalta, tačiau net nežinau dėl ko, juk tai aš bandžiau inicijuoti susitikimus ir veiklas. Man nesiseka su žmonėmis. Esu jiems per daug gera ir leidžiu manimi naudotis, to pasekoje jaučiuosi išnaudota ir neįvertinta. O tie žmonės prie to pripranta ir toliau tai tampa nebesvarbu.
Ir kodėl anksčiau viskas atrodė taip paprasta ir lengva. Dabar viskas tik slegia.