I`m back with some depressing thoughts.
Išties net nežinau nuo ko ir kaip pradėti, nes tuo pačiu įvyko tiek daug, bet ir tiek mažai. Bet, manau, jog pribrendo tas momentas, kai nesinori visko laikyti savyje, dėl to ir nusprendžiau sugrįžti ir vėl kažką parašyti.
Per šiuos metus supratau ir patyriau begalę dalykų, kurie mane pakeitė iš esmės, tačiau tuo pačiu ir supratau, kokia visgi esu naivi ir kvaila, kad ir kiek kartočiau sau, jog daugiau tokių pačių klaidų nekartosiu, vistiek pasiduodu impulsams, galvodama, jog gal ši kartą viskas kitaip, tačiau vėl nukenčiu ir būnu pikta ant viso pasaulio, išskyrus save. Gana egoistiška, bet po tokių kaltinimų ateina tas momentas, kai pasibeldžia sąžinė, kuri pradeda graužti, neleisdama užmigti bei blaiviai mąstyti. Ir dabar, vėl esu pasiruošusi nebedaryti tų pačių klaidų, tačiau taip pat ir bijau, jog instinktai vėl paims viršų. Bet dabar viskas kitaip. Manau. Nieko nebesitikiu.
Tokia būsena iššaukė mano dabartinį elgesį, už kurį savęs nekenčiu, nes neturiu visiškai jokios motyvacijos anksti keltis ryte, eiti į paskaitas ar kažką naudingo nuveikti, apart gulėjimo ir binge serialų žiūrėjimo. Žinoma, į paskaitas kartais nueinu, nes visgi šiek tiek jaučiu atsakomybę atsiskaityti visus darbus, nepaisant to, kad semestro gale turėsiu atsiskaityti keletą skolų.
Jaučiuosi, lyg būčiau kažkokioje duobėje ir nedėdama jokių pastangų laukiu kažko geresnio, lyg dabar būtų kažkoks debesis apniukęs ir po visko stebuklingai turėtų pagerėti. Žinau, kad tai neteisinga, tačiau nežinau kokių priemonių imtis, kad visa tai greičiau pasibaigtų. Per prievartą anksti atsikelti ir eiti į paskaitas? Daugiau su kuo nors išeiti į lauką? Kažką smagaus nuveikti? Galbūt, jei nerimas ir panikos priepuoliai būtų silpnesni. Bet pasidariau tokia atsiribojus nuo draugų ir viso pasaulio, jog jaučiuosi tik egzistuojanti ir stumianti dienas, nežinau kaip sugrįžti į tą gyvenimo būdą. Ir niekas nenori su tokia paniurėle susitikti.
Paminint pastaruosius metus, galiu pasakyti, jog tai buvo turbūt geriausi ir pilni nuotykių bei naujų patyrimų metai. Metai universitete, studijuojant dalyką, kur net vis dar pati negaliu suvokti, kaip sugebėjau viską išlaikyti ir atsiskaityti, nes anksčiau niekad nebūčiau pagalvojus, jog studijuosiu informatiką ir programuosiu bei spręsiu aukštosios matematikos uždavinius. Gyvenimas bendrabutyje, vakarėliai, barai, koncertai, nauji žmonės sutikti vakarėliuose. Tiesą sakant, niekad nemaniau, kad kažkam galiu patikti ir žmonės noriai ims bendrauti su manimi, jog turėsiu daug susitikimų su vaikinais ir netgi keletą draugysčių. Ties šitu, manau, jog turiu kažkokią karmą sugadinti visus savo santykius su vyriškąja lytimi.
Na, o šiaip, studijų metai yra labai smagūs ir įdomūs, tačiau labai lengva atitrūkti nuo grandinės, po to gali nukentėti tiek pats, tiek mokslai ir kiti dalykai.
Šiuo metu labiausiai norėčiau vidinės ramybės ir mažiau chaotiškų minčių savo galvoje, daugiau susikaupimo ties universiteto darbais, kurie pastaruoju metu mane žudo ir žmonių ar bent vieno žmogaus, kuris mane suprastų ir neteistų kaip dauguma.
Per šiuos metus supratau ir patyriau begalę dalykų, kurie mane pakeitė iš esmės, tačiau tuo pačiu ir supratau, kokia visgi esu naivi ir kvaila, kad ir kiek kartočiau sau, jog daugiau tokių pačių klaidų nekartosiu, vistiek pasiduodu impulsams, galvodama, jog gal ši kartą viskas kitaip, tačiau vėl nukenčiu ir būnu pikta ant viso pasaulio, išskyrus save. Gana egoistiška, bet po tokių kaltinimų ateina tas momentas, kai pasibeldžia sąžinė, kuri pradeda graužti, neleisdama užmigti bei blaiviai mąstyti. Ir dabar, vėl esu pasiruošusi nebedaryti tų pačių klaidų, tačiau taip pat ir bijau, jog instinktai vėl paims viršų. Bet dabar viskas kitaip. Manau. Nieko nebesitikiu.Tokia būsena iššaukė mano dabartinį elgesį, už kurį savęs nekenčiu, nes neturiu visiškai jokios motyvacijos anksti keltis ryte, eiti į paskaitas ar kažką naudingo nuveikti, apart gulėjimo ir binge serialų žiūrėjimo. Žinoma, į paskaitas kartais nueinu, nes visgi šiek tiek jaučiu atsakomybę atsiskaityti visus darbus, nepaisant to, kad semestro gale turėsiu atsiskaityti keletą skolų.
Jaučiuosi, lyg būčiau kažkokioje duobėje ir nedėdama jokių pastangų laukiu kažko geresnio, lyg dabar būtų kažkoks debesis apniukęs ir po visko stebuklingai turėtų pagerėti. Žinau, kad tai neteisinga, tačiau nežinau kokių priemonių imtis, kad visa tai greičiau pasibaigtų. Per prievartą anksti atsikelti ir eiti į paskaitas? Daugiau su kuo nors išeiti į lauką? Kažką smagaus nuveikti? Galbūt, jei nerimas ir panikos priepuoliai būtų silpnesni. Bet pasidariau tokia atsiribojus nuo draugų ir viso pasaulio, jog jaučiuosi tik egzistuojanti ir stumianti dienas, nežinau kaip sugrįžti į tą gyvenimo būdą. Ir niekas nenori su tokia paniurėle susitikti.
Paminint pastaruosius metus, galiu pasakyti, jog tai buvo turbūt geriausi ir pilni nuotykių bei naujų patyrimų metai. Metai universitete, studijuojant dalyką, kur net vis dar pati negaliu suvokti, kaip sugebėjau viską išlaikyti ir atsiskaityti, nes anksčiau niekad nebūčiau pagalvojus, jog studijuosiu informatiką ir programuosiu bei spręsiu aukštosios matematikos uždavinius. Gyvenimas bendrabutyje, vakarėliai, barai, koncertai, nauji žmonės sutikti vakarėliuose. Tiesą sakant, niekad nemaniau, kad kažkam galiu patikti ir žmonės noriai ims bendrauti su manimi, jog turėsiu daug susitikimų su vaikinais ir netgi keletą draugysčių. Ties šitu, manau, jog turiu kažkokią karmą sugadinti visus savo santykius su vyriškąja lytimi.
Na, o šiaip, studijų metai yra labai smagūs ir įdomūs, tačiau labai lengva atitrūkti nuo grandinės, po to gali nukentėti tiek pats, tiek mokslai ir kiti dalykai.
Šiuo metu labiausiai norėčiau vidinės ramybės ir mažiau chaotiškų minčių savo galvoje, daugiau susikaupimo ties universiteto darbais, kurie pastaruoju metu mane žudo ir žmonių ar bent vieno žmogaus, kuris mane suprastų ir neteistų kaip dauguma.
Komentarai